Tadas Beniulis

Sveiki,

Esu Tadas iš Vilniaus. Man tuoj bus 44, o bėgioti pradėjau tik prieš 2 metus. Mane įkalbėjo žmona, kuri rinko 10ies giminaičių komandą 2021m Vilnius 100km Run bėgimui, estafetei 10 x 10km. Nenorėdamas prastai pasirodyti renginyje, pradėjau iš anksto treniruotis, kad tą 10km atkarpą lengvai įveikčiau. Besitreniruojant gan greit pradėjo ilgėti atstumas, nuo 10km gruodį iki 37km kovą ir jau tada supratau, kad galima paimti maratoną. Balandį jį nubėgau, ir dar tris po to tas pačiais metais. Va prie ko privedėtreniruotė nubėgti 10km. Pradžioj visiems sakiau, kad be 10km raištelių neapsimoka rištis, po to be 21km, o dabar mažiau nei 25km paprastai nebebėgu eilinės treniruotės metu.

Kas labiausia ‚veža‘? Tyrinėjimo jausmas. Bėgdamas mieste ar miške užsuki tokiais takeliais, kuriais mašina neįmanoma pravažiuoti arba tiesiog nesi važiavęs. Nesėdėdamas už vairo viską matai kitaip, su visomis detalėmis, gali bet kur prabėgti, pribėgti tyčia prie gražiausios vietos ir ja mėgautis. Na, ir nufotkinti... kas gi šiais laikais be to apsieina?.. Pasiekus tą ribą, kai gali lengvai neskubėdamas nubėgti 30 ar 40km, gali apžiūrėti tikrai nemažai.

Kas labiausia įkvepia? Na, Aleksandras Sorokinas, be abejonių. Kai atėjo laikas bėgti 2022m Kauno Maratoną (virtualų), Sania tą pačią dieną išbėgo gerint 100km Lietuvos rekordo (ir jį pagerino). Bėgau bėgau tądien ir vis apie jį galvojau, kol gimė mintis ir man ką nors tą dieną padaryti aukščiau, geriau... tai ne tik pagerinau savo asmeninį maratono laiką, bet ir pirmąsyk nubėgau 50km. Ačiū, Sania!

Na, ir svarbiausia – kodėl Maratomanija? Na, jūs tiesiog šaunūs. Savo gražiais renginiais, Valdo charizma, tokiomis ikonomis kaip basas per žvyrkelio akmenis bėgantis Vidmantas, ir klubiečių draugiškumu. Po 2022m Alaušo maratono pasilikau prie finišo dar valandą ar ilgiau, pasikalbėjau su keliais klubiečiais, toks bendrumo jausmas apėmė, ir jau nebepaleido.

Pabaigai, keletas faktelių:

Bėgdamas NIEKADA neseku savo pace, bpm ir kitų rodiklių, NESIEKIU gerinti laiko ar kitų statistinių rodiklių, ir įprastai net nežinau, kiek km nubėgsiu, nes bėgu ‚belenkur belenkaip‘ kol organizmas pasako, kad jau užtenka ir galima jau sukt link namų. Bėgimas man yra mėgavimasis. Lėtai ir maloniai. PO BĖGIMO išsitraukiu telefoną, sustabdau Strava programėlę ir tada jau galiu pasižiūrėti, kaip man sekėsi.

Netikiu recovery run‘ais, atsigavimui einu geriau pasivaikščiot greitu tempu keletą km tais pačiais takais, kuriais ir bėgioju. Ėjimas kažkiek primena bėgimą, nes vėlgi dairaisi visur, viską matai ir mėgaujiesi.

Tai tiek apie mane.