Kada pradėjai bėgioti?
Atrodo senokai. Pradžioje trumpesni nuotoliai, kompanijos palaikymas draugui masiniuose bėgimuose, po to visai netikėtai Trakuose per asmeninį gimtadienį 21 km. Na ir prasidėjo - 2018 m. viskas išsigrynino į jo didenybę MARATONĄ. Pirmasis Rygoje, o dabar mano aktyve jau 10...
Kas paskatino?
Draugas (jau AtA) pradėjo įveikinėti tuos sunkiai suvokiamus kilometrus. Aš palaikydavau jį, bet sukausi savame kasdienybėsrate. O dabar tiesiog įsitikinęs, kad šią malonę- ypatybę (sakoma, kad tik 5 proc. žemės gyventojų gali įveikti MARATONĄ) jis man perdavė iš viršaus. EMILIS AUGUSTINAS (gim. 1966) mus paliko 1997 metais. Sportuoju su jo maratonuose gautais marškinėliais ir jaučiu jo nuolatinę globą- palaikymą iš ten, kur visi nukeliausime... Neįtikėtina, kad gavau iš jo tokią dovaną.
Kodėl bėgimas?
Ramybė, pabėgimas nuo rūpesčių, kasdieninių minčių, galimybė įveikti save ir nenusakomas atsakomybės jausmas, kad trasoje tik pats atsakai už save, tik pats turi susitvarkyti su iškilusiais sunkumais ir tada po finišo gauni nenusakomai DAUG visokių jėgų, kurių užtenka kasdienybėje iki kito MARATONO.
Ar turi ritualą prieš startą?
Malda, tyla, ramybė, žodžiai iš užrašų knygutės...
Kodėl pasirinkai “Maratomanija”?
Sako, kiekvienas tavo gyvenimo sutiktas žmogus (geras ar blogas) yra tau skirtas likimas. Pas maratonščikus tikrai yra kažkokia užburianti aura. O kai jų vienoje vietoje susirenka daug – tikrai ore kažkas tokio plevena. Maratomanija su Valdu ir co užbūrė savo žmogiškumu. Šiltomis ir nuoširdžiomis savybėmis, kurių šiais laikais mažėja, mažomis smulkmenomis, jaukiais dalykėliais ...
Netikėčiausias įvykis nutikęs prieš / po varžybų?
Kuo daugiau patyri visokių klaidų, nesusipratimų, tuo stipresnis tampi kitame bėgime...
Trakų naktiniame jau pirmame rate likau vienas ir paklydau. Po to, ieškant trasos, sekė 15 min. startukas į vieną- kitą pusę (nors žinant, kad tai labai blogai ilgoje distancijoje) ir vėl grįžta į teisingą kelią, bet Maratonas buvo baigtas. Bet jis ĮVEIKTAS.
Kartu su nemažai bėgikų buvo pasiklysta Girių labirintuose. Pikta, nes tolima kelionė, puiki trasa tik iki vienos vietos, kur klydo daugelis...
Po maratono Latvijos sostinėje su tūkstančiais bėgikų visi dar buvo vaišinami ir alumi... O po ne mažiau išreklamuoto prestižinio tarptautinio maratono Vilniuje po finišo tau pasako, kad priklauso tik vienas 0.3 buteliukas „Žalia giria“. Teko apgaudinėti organizatorius...
Linksmiausias įvykis bėgimo metu, kelionėje į bėgimą.
Gamtos stichija per naktinį bėgimą per Jonines Karališkėse. Žaibai trankėsi prie pat tavęs, aptemo akys, kurto ausyse, trasa ne tas žodis plaukė – tokį neįtikėtiną išbandymą gražų birželio vakarą atsiuntė Valdas ir Co.
Dar įstrigo momentas (dabar jis net juokingai atrodo) pirmame mano maratone: stebiu ir negaliu patikėti, kad joks bėgikas „nenukerta“ trasos kampo. Net ir kelių dešimčių metrų, net ir kai jėgų jau visai nebėra... Nors tokių galimybių yra ne viena. Tada supratau, kad tai kitokie, DIDELI žmonės...
Ar naudoji technologijas bėgime, kokias (laikroždžiai, pulsometrai, programėlės)?
Jokių. Rezultatas ne taip svarbu. Nors viena akimi vis pasižiūri... Svarbiausia technologija yra ant pečių. Kažkada žurnalistai paklausė žinomo triatlonininko Vidmanto Urbono kaip įmanoma įveikti tokius nuotolius, kaip atlaiko sąnariai, visas raumenynas, ką reikia vartoti prieš startą, varžybų metu ir daug kitų klausimų. Man labai patiko jo atsakymas: svarbiausia susitvarkyti su GALVA. Viskas yra ten, susitvarkai ir įveiki save. Atstumai nesvarbiausia.
Mėgstamiausias bėgimo batelių gamintojas?
Jau 10 maratonų atlaikė COLUMBIA. Panašu, kad ir dar tiek pat atlaikys...
Mėgstamiausias bėgimo aprangos gamintojas?
Svarbu kokybė.
Sportininkas autoritetas?
Visų pirma traukia žmogiškos atleto savybės, tik po to rezultatai ir pasiekimai...
Kas padeda atsistatyti?
Įsisuki į voverės ratą kasdienybėje, bet mintis, kad tu įveikei MARATONĄ, dar ilgai gyvena tavyje. Tai ir padeda atsistatyti. Tai kaip kalnai, dykumos... Vilioja, traukia, baudžia, teikia palaimą...Ir prasmingi žodžiai iš knygų įrašyti asmeninėje užrašų knygutės...
Kokias varžybas rekomenduotumėt kitiems Lietuvoje ?
Ten, kur kiekvienas dalyvis, nepriklausomai nuo amžiaus, pasirengimo, padėties yra laukiamas. Ten, kur organizatoriai uždeda ne pliusiuką apie įvykusias varžybas, o įdeda daug širdies...
Ir kokias užsienyje ?
Bet kokį super MARATONĄ, bet kurioje šalyje, kur 42 km 195 m įveikia keli ar keliolika tūkstančių dalyvių. Vien ką reiškia pajausti tokio renginio aurą. Išlieka ilgam...
Mityba.
Specialiai nieko. Nesenai naudoti pradėjau Valdo rekomenduotus angliavandenių geliukus. Man tiko. Trasoje dviejų užtenka: po 21 km ir po 35 km.
Asmeniniai rekordai.
Pajaučiau, kad ko gero esu „asfaltininkas“. Bet smagu sudalyvauti ir įvariuose Klajoklio renginiuose su pakalnėm bei įkalnėm, dienom ir naktim... Ir geriausias rezultatas pavyksta, kai yra gerokai vėsesnis oras.
Kokios pačios įsimintiniausios varžybos?
Pirmasis maratonas Rygoje (10 000 dalyvių ir 2 000 maratonščikų)...
Geriausias patarimas kurį teko girdėti?
Nubėgti maratoną – gyvenimą nugyventi...
Mėgiamiausia distancija?
Kemdu su trupučiu... Kažkas sakė: „Pradžioje atstumas neturi reikšmės. Pamėgus bėgimą- irgi. Tačiau MARATONAS – visada turi reikšmę“
Kokiose varžybose norėtum sudalyvauti?
Vienuose iš didžiausių pasaulyje maratonų – šalis nesvarbu.
Mėgstamiausia vieta treniruotis?
Atokiau nuo miesto šurmulio- dviračių, bėgimo takai, miškas...
Kokią šaką rinktumėtės, jei negalėtumėte bėgti?
Kiekviename gyvenimo tarpsnyje atsiranda iššūkiai, kuriuos norisi įveikti. Dabar MARATONAS tiesiog „veža“, be jo neįsivaizduoju kaip reiktų susitvarkyti su pašėlusiu gyvenimo tempu.
Pomėgiai be bėgimo?
Knygos, filmai, bet tik ypatingi...
Ko kiti nežino apie tave?
Kam reikia – tas gal žino...
„Ančių draugijoje gulbė jausis svetima, o ūkininkas nesupras poeto, bet jie visi reikalingi...“
„Erelis niekada neišmoks plaukti, o upėtakis – šokinėti medžių šakomis, bet dėl to jie nėra nei geresni, nei blogesni už kitus. Tiesiog skirtingi...“