Giedrė Žičkė

O visa istorija prasidėjo 2015 m. pavasarį, kai sportuodama sporto klube susipažinau su viena bėgike, kuri su entuziazmu papasakojo, kaip bėgimas atsirado jos gyvenime. Tuomet porą savaičių kankino mintis: "o gal pabandyti ir man?"

Taigi, 2015 m. balandžio 14 d. apsiaviau batelius ir išbėgau pirmą kilometrą. Taip šiek tiek pabėgiojus sumąsčiau pabandyti 5 km Trakų pusmaratonyje, nors tokio atstumo net nebuvau dar įveikus.

Ir žinot ką?! O gi, tas finišo linijos kirtimo jausmas, ta euforija taip užvaldė, kad sekė visa virtinė savęs skatinimo ir pasiekimų:

2015 m. bėgu po 5 km

2016 m. atsakingai ruošiuos pirmiem 10 km

2017 m. atsakingai ruošiuos pirmam pusmaratoniui

2018 m. bėgioju renginiuos po 21 km, juk pats tobuliausias atstumas, kuriam nei pasirengimo nereikia :)

2018 m. pabaiga: o gal registruojamės į Varšuvą? Į Orlen maratoną?

2019 m. laikas tiksi... Maratonas artėja... Ką daryt... Ai gal visgi ruoštis? 1,5 mėn. ar spėsiu? Spėjau - balandžio 14 d. 4 metų bėgimo proga pirmasis maratonas yra :)

2020 m. buvo banguojantys ir bėgimo vos nepamečiau... bet...

2021 m. driokstelėjo - maratonas tapo vos ne gyvenimo būdu :)

Nuo 2015 metų dalyvauta daugelyje renginių. Visi savaip įsiminė. Labiausiai ko gero norėtųsi grįžti į Oslo maratoną, kuriame esu įveikusi pusmaratonį bei sudalyvauti kituose užsienio maratonuose, kur neteko būti, derinant kartu su pažintine kelione.

Šiuo metu daugiausia bėgioju Maratomanijos renginiuose (o kaip gi kitaip :) ) Tuo pačiu prisijungiau ir prie klubo, nes čia tiesiog šauni kompanija. Kiekvienas bėgimo renginys tapo kaip savotiška šventė, kurios lauki su nekantrumu, nes žinai, kad atvykęs pasijausi kaip namuose. Čia ta aura, kur susirenka visi savi. Sudalyvavus jauti, kad diena neprabėgo veltui. Iš kiekvieno renginio pasikrauni teigiamų emocijų, o kiekvienas nubėgtas maratonas užkrauna pozityvios energijos ir šypsena nedingsta iki kito karto.

Visus aplinkinius, kas nebėga, stebina toks mano pomėgis ir dažniausiai sulaukiu klausimo: "Nuo ko bėgi?". O nuo ko gali pabėgt? Nei nuo savęs, nei nuo ko kito... Bėgu, nes tai puikus laikas sau... Labiausiai mėgstu šeštadienio rytus, kuomet dar miestas bunda. Išbėgi ir faktiškai nieko nesutinki, gali rinktis maršrutą kokį tik nori. Gyvenu ten, kur Vilnius į visas puses ranka pasiekiamas. Labiausiai mėgstu miškus, todėl nesunku kokius 3-6 km prasibėgt, kol pasiekiu Vingio parką, Pušyno kelią, Valakampius ar Belmontą. Išbėgusi ir skyrusi laiko sau, niekuomet nesirenku konkretaus atstumo ar maršruto. Aš mėgėja pasiklyst, todėl bėgu kur kojos neša ir akys veda. Tai gali užtrukti ir valandą, ir net penkias, todėl visuomet su savimi turiu vandens ir Maurten geliukų, kurie padeda pritrūkus energijos. O kad kojos atlaikytų visuomet renkuosi Asics ir užsisakau specialius vidpadžius pagal savo pėdą. O kad nepersistengčiau beskirdama laiką sau, tai jį padeda sekti laikrodukas Polar Vantage M.

Be bėgimo dar didelę laiko dalį užima latino šokiai. Manau, kad tai puikiai suderinamos veiklos. Net ir 2021 m. Vilniaus maratono 33 kilometre išgirdau komentarą, kad puikiai laikaus trasoj, nes šoku :) Tuomet pagalvojau, kokiu žingsneliu aš trasoj bėgu. Tai jei kada ir negalėsiu bėgti, tikiuos visada galėsiu šokti.