Aš ir bėgimas??? Kodėl aš ir bėgimas??? Kokia nesąmonė...

Istorija, kai gyvenimas mums krečia siurprizus arba kaip bėgimas kažkada mane susirado pats...

Prieš šešerius metus, geriant eilinį kavos puoduką su drauge ir skundžiantis gyvenimiška rutina, ji netikėtai man pasiūlė prisijungti į vieną grupę (tuometinį Bėgimo klubą) turiningai praleisti laisvalaikį ir susirasti bendraminčių.

Pradinė mano draugystė su sportu dar mokykloje nežadėjo „jokio romano“ - nemėgau jokių bėgimo distancijų, nubėgti kelis šimtus metrų atrodė kažkoks kosmosas, tiesiog neįveikiamas dalykas, todėl kiek galėdama vengiau šio sporto. Studijų laikais kurį laiką teko atstovauti lengvosios atletikos komandai (nepatikėsit - bėgime), bet ir tai nesitęsė ilgai, nes mano laiko prioritetas labiau buvo skiriamas mokslams ir darbui.

Mano „romanas su bėgimu“ prasidėjo prieš šešerius metus. Pradžia buvo labai sunki – teko ir eiti, ir vėl bėgti, vėl eiti, kankintis ir klausti savęs “kam man tai?, kodėl kankinu save, kai taip sunku?“ Kita problema, kurią dabar supratau - tuomet neturėjau profesionalios ir mano pėdai tinkamos avalynės. Tad prisijungus prie bendraminčių bėgikų klubo, pakonsultuota naujų kolegų, pradėjau ieškoti tinkamos bėgimui avalynės. Diena, kai su teisingais bėgimo batais nubėgau pirmus dešimt kilometrų nesustojus ir nesikankinant, pakeitė mano požiūrį į bėgimą visam laikui. Bėgant nejaučiau jokio diskomforto ir noro sustoti ar paeiti. Lengvai įveikus pirmą etapą, po kelių mėnesių pradėjo kilti klausimas - o kas toliau??? Žmogus tuo ir įdomus, kad pasiekus vieną laiptuką kažkodėl norisi kilt aukščiau. Ne visiems, bet turbūt daugeliui...

Vėliau prasidėjo azartas važiuoti į bėgimo mėgėjų varžybas – taip pradėjo plėstis draugų ir pažįstamų ratas, kurie taip pat nebuvo abejingi šiai sporto šakai. Kitoks laisvalaikis ir nauji pomėgiai, euforija ir patirtys leido suprasti, kad gyvenime yra daugybė kitų veiklų, ne tik darbinė rutina ir šeimos reikalai. O kur dar galimybė ir neįkainojamas malonumas po kasdienybės rutinos bėgant „pravėdinti smegenis“, pabūti tik su savimi ir savo mintimis, po varžybų grįžti pasikrovus energijos, geros nuotaikos, o dar tas „geresnis“ rezultatas, kai varžaisi su „geresne“ savimi...

Jau šešeri metai mano laisvalaikis panašus, bet ne rutiniškas - savaitgaliai skirti varžyboms ir susitikimams su bendraminčiais bėgimo mėgėjais, savaitės dienomis keliskart ištrūkstant nors vakarais į mėgiamas bėgimo trasas. Ne, aš nesu apsiribojusi sausomis bėgimo programomis ar vienu stadionu – bėgu taip ir ten , kur veda norai ir mato tądien akys...

Man pasisekė, kad gyvenu netoli parko su dviračių taku, todėl dažniausiai bėgioju ten. Žiemą renkuosi tokius takus, kur saugu, apšviesta ir neslidu.

Kaip ir kiekviename sporte, bėgiojant tikrai svarbu turėti tinkamą aprangą ir bėgimo batelius, nes tai viskas mūsų sveikatos ir komforto labui. Nesu ta, kuri perka gražius batelius „dėl vaizdo“ ar Instagramo fotografijos, visada renkuosi profesionalių, patikimų, komfortiškų ir išbandytų gamintojų prekes, kurios bus ilgaamžės ir saugios man pačiai. Šiuo metu bėgioju su Asics gamintojo kedais, parinktais specialistų ir tinkamais mano pėdos tipui, na o bėgimo aprangai bandau skirtingus gamintojus, bet visada renkuosi bėgimo linijos aprangą.

Pradėjus bėgioti naujovė ir naujas iššūkis buvo išmanusis sportinis laikrodis. Iš pradžių atrodė, kad pusė dalykų siūlomi bereikalingai ir tai nepigūs aksesuarai, todėl stengiausi protingai investuoti ir pirkti būtinus dalykus palaipsniui. Pirma draugystė su „išmaniu bėgimo treneriu“ prasidėjo nuo programėlės telefone, toliau sekė TomTom, dar vėliau – Suunto sportiniai laikrodžiai bei širdies ritmo matuoklis. „Išmanėjo ne tik mano įsigyjamos technologijos“, nejučia ilgėjo ir mano nubėgamos distancijos. Jei prieš tris metus 5 ar 10 kilometrų atstumas buvo nenusakomos emocijos ir euforija įveikus, šiuo metu nubėgti eilinį pusmaratonį man nebeatrodo kažkoks žygdarbis, nes per savaitę kasdienių treniruočių nubėgu panašų kilometrų skaičių. Galiu didžiuotis savimi, nes prieš nepilną mėnesį, išbėgau ir savo pirmąjį maratoną!. Besitreniruodama garsiai niekada nesakydavau, kad nebėgsiu tokio atstumo, bet mintyse tikrai pagalvodavau, jog šitas reikalas tikrai ne man. Kiek nutrintų pėdų, patemptų sausgyslių, suteptų tepalų tūtelių, suplėšytų kedų... Kiek kreivų praeivių žvilgsnių bėgant pūgoje ar lietuje, klampojant per pusnis treniruotėse. Kiek kartų sakiau sau -„kam tau tai“, kiek kartų krisdavau „kaip negyva“ po vakarinių treniruočių, kai nesinori nieko veikti, tik atsigulus žiūrėti į lubas... Kiek tingių savaitgalinių rytų paaukota bėgimui, nors galėjau miegoti...

Visa tai vainikuoja pasididžiavimas savimi ir nenusakoma euforija įveikus dar vieną iššūkį...

Ateina nauja diena ir noras judėt atperka viską. Gyvenimas yra nenuspėjamas ir magiškas tuo, kad ruošia mums siurprizus, kai mes net neplanuojame. Gyvenkit jį pilna siela ir „niekada nesakykit niekada“. Galbūt pirmas Jūsų įveiktas maratonas jau netoli, nors Jūs dar to net nežinote?

Nedrįstate? Abejojate? Niekada nesportavote? Bijote apsijuokti? Esate per plonas? Esate per storas? Esate per senas??? Reiškia Jūs dar nesutikote savo bendraminčių ir tikrų specialistų, o jie galbūt visai šalia? Pasidomėk, pasiklausk! Laiko atrasti save turi visą gyvenimą!

Giedrė Lukaševičienė