Dovilė Urnikienė

Kada pradėjai bėgioti?

Pradėjau bėgioti 2017-2018 metais, tačiau vos pamilusi šią sporto šaką, turėjau daryti pertrauką – 2019 metais susilaukiau antrosios dukrytės. Laukiau nesulaukiau, kada vėl galėsiu grįžti į bėgimą, todėl, kai dukrytei sukako 2 mėn., pradėjau nedrąsiai bėgioti parko takeliais, stumdydama vežimuką. Atrodo, kad tokia veikla patiko ir mažylei, todėl atstumus nuolat ilginome – taip teko subėgti ir pirmąjį pusmaratonį savo gyvenime. Su vyru jautėme, kad „bėgimo liga“ man jau nepraeis, todėl įsigijome vežimuką, pritaikytą bėgiojimui – taigi drąsiai bėgiodavome kartu su mažyle gamtos takais, ir abi grįždavome iš treniruočių kupinos įspūdžių. Dabar dažniausiai bėgioju viena, tačiau, jei yra progų, dukrytė (jai greitai bus 3 m.) iki šiol mielai „treniruojasi“ kartu su manimi.

Kodėl bėgimas?

Man bėgimas yra tobuliausia sporto šaka. Visų pirma jis patikrina viso kūno galimybes – ar kūnas pakankamai fiziškai tvirtas, kad atlaikytų ilgesnį atstumą, ar nėra raumenų disbalanso ar kitokios bėdos, kuri tikrai išlįs kokios nors traumos pavidalu. Jeigu nori bėgti, turi būti padaręs „namų darbus“, kūnas turi būti tam paruoštas ir man patinka tai, kad galiu stebėti ir atrasti savo silpnas vietas, kad jas galėčiau stiprinti.

Bėgimas yra labai lengvai pritaikoma sporto šaka prie kiekvieno žmogaus gyvenimo ir įpročių – gali bėgti tada, kai tu gali, kada tau patogu, gali pats pasirinkti maršrutą, jo ilgį, bėgimo tempą ir strategiją. Taigi tik nuo tavęs priklauso, kokia bus šiandien tavo treniruotė ir ji gali keistis eigoje pagal savijautą. Bėgimas tinka ir vaikams, ir senoliams, įvairaus fizinio pasirengimo žmonėms. Bet svarbiausia bėgant – ne nubėgti kilometrai, o savęs pažinimas. Su kiekvienu žingsniu vis labiau atitrūksti nuo kasdienybės rūpesčių, ir atrandi naujų minčių, sumanymų, kartais pasiduodi tiesiog aplinkos nuotaikai ir stebi, kaip tas pats parko takelis keičiasi bėgant metų laikams.

Bėgimas leido man iš naujo pažinti savo miestą, atrasti dar neaplankytų vietų, o taip pat tai yra pats geriausias susipažinimo būdas ir su naujomis vietovėmis keliaujant. Bėgimas yra tikra psichologijos mokykla, nes moko ramiai ir kantriai siekti savo tikslo, nugalėti laikinus nepatogumus, sunkumus, pasitikėti savo jėgomis ir tikėti, kad kiekvieną ribą tu gali peržengti. Bėgimas – geriausias vaistas nuo streso. Kaip aš sakau: jeigu sunku širdyje – bėk, jeigu jauti daug gyvenimo džiaugsmo – irgi bėk. Bėgimas viską pagydo.

Mėgstamiausia vieta treniruotis?

Mano širdis atsigauna bėgant gamtos takais, o taip pat bėgant bekele. Jei tik galiu rinktis, vengiu plento ir miesto – man tai yra „sausas“ ir nuobodus bėgimas. Bėgdama vietovėse prie ežerų, miškais, prie skardžių, piliakalnių ir pan., visada gėriuosi vaizdais, raižytu gamtos reljefu, apima azartas išbandyti save neįprastose situacijose.

Kokias varžybas rekomenduotumėt kitiems Lietuvoje ?

Visiems nuoširdžiai rekomenduoju „Klajoklio maratonus“, nes šie bėgimo renginiai visada yra nepriekaištingai suorganizuoti, keliauja po įvairiausias Lietuvos vietas, parenkamos gražios trasos. Renginių atmosfera nė iš tolo neprimena komercinių varžybų, nes čia kiekvienas atvykęs yra svarbus ir šiltai sutinkamas ir palaikomas. Kadangi bėgimas vyksta 5-7 km ilgio ratais, išbandyti save gali ir naujokas, ir bėgimo veteranas – kiekvienas gali bėgti tiek ratų, kiek jaučiasi galintis įveikti.

Asmeniniai rekordai.

Kol kas esu nubėgusi tik vieną maratoną ir tai man yra didžiausias pasiekimas – „Klajoklio maratone“, kuris įvyko 2021 m. rugsėjo 26 d. Šventojoje, maratoną nubėgau per 05:25:16. Esu labai dėkinga mano pirmojo maratono „krikštatėviams“ – Daivai ir Alvydui Batakiams, kurie labai palaikė trasoje ir mano galimybėmis tikėjo labiau negu aš pati. Jie įkvėpė drąsos ir ateityje sugrįžti į maratono distanciją.

Kodėl pasirinkai „Maratomaniją“?

Man labai patinka tai, ką daro „Maratomanijos“ siela – Valdas Šmaižys. Jis renginių metu sugeba suburti labai jaukią ir palaikančią atmosferą, padaryti viską, kad bėgimo renginys būtų tikra šventė. Tuo pačiu jis turi daug originalių idėjų, kaskart nustebina pasiūlydamas naujų iššūkių ir naujų progų bėgti. Todėl turbūt ir nieko nuostabaus, kad į „Maratomaniją“ susibūrė draugiški ir pozityviai nusiteikę žmonės, kurie patys mėgaujasi bėgimu ir juo užkrečia kitus.

„Maratomanijoje“ jau buvo nemažai mano bėgimo bičiulių, galima sakyti, kad savo siela visada buvau su jais, todėl turbūt kitaip ir negalėjo nutikti – labai norėjau prisijungti prie šaunios „Maratomanijos“ šeimos ir būti jos dalimi.